Savannah Barley

Prieš tai, Savana niekada gyvenime nebuvo nualpusi. Ji visada juokdavosi iš tų kuriems taip nutikdavo, bet dabar, jau antras kartas kai jai aptemsta sąmonė ir tai buvo visiškai nelinksma. Tai šiek tiek nervino. Jaustis silpnai, ko niekada nebūdavo. Dabar aplink ją buvo juoda tuštuma. Mintys aidėjo joje lyg žodžiai kuriuos kas rėktų. Kaip keista, ji galvojo. Negi aš miriau? Ar toks jausmas? Bet kažkas jai neleido patikėti, kad jos nebėra. Kažkas ten… garsai… šviesa… Aplinkui viskas pradėjo rodytis lyg pieštuku pieštas paveikslas. Medinės lubos… skraidančios dulkelės… balsai…
- Savana,- balsas tyliai tarė,- Savana,- lyg vėjas plaukiantis per kviečių laukus, pamanė ji kveptelėdama. Bandė sumirksėti, kad išsisklaidytų šis juokingas vaizdas, bet nėjo. Po dar keletos nesėkmingų bandymų ji suprato, jog jos akys plačiai atmerktos ir balsas kviečiantis yra Kesės. Lyg išnerdama iš vandens ji stačiai atsisėdo ir pradėjo kosėti.
- Savana!- Kesė iš laimės suriko ir apsivijo draugę rankomis. Ši vis dar kosėjo, bet po truputį rimo, kosulys mažėjo.
- Gal vandens?- pasiūlė dar vienas pažįstamas balsas. Savana atšoko nuo Kesės ir puolė prie durų. Tik dabar suprato, jog yra Ferių svetainėje. Likus vos metrui iki durų ją sustabdė stiprios rankos. Atsisukus pažiūrėti kas jai sutrukdė pabėgti, ji išvydo dar vieną, ją išgąsdinusį veidą. Alano veidą. Jis tvirtai suemė jos riešus ir pažvelgė į akis.
- Nusiramink,- tarė,- viskas gerai.
- Ne,- purtė galvą Savana,- viskas blogai. Paleisk mane! Paleisk..- jos prašymas buvo lyg šnabždesys. Jos žvilgsnis nuslydo prie ant sofos sėdinčios Saros. Dabar ji atrodė rami, lyg nieko nebūtų nutikę,- kas per velnias?- nusikeikė Savana visai nebesipriešindama.
- Ak taip,- susigėdusi šyptelėjo Sara,- atleisk už tai.
Savanos akys išsipletė.
- Bet… Kas tau nutiko?- paklausė ji bandydama ištraukti riešus iš Alano gniaužtų,- jau gali mane paleisti,- murmtelėjo jam, ir jis paleido.
- Tu mane supykdei,- švelniausiu balsu tarė Sara,- įžeidei Alaną. Negalėjau kitaip elgtis,- Savanos veidui vis dar atrodant lyg klaustukui Sara atsiduso,- atsiprašau. Ką dar galiu padaryt?
- Tu vos manęs nepasmaugei ir “Ką dar galiu padaryt”? O, gerai. Leiskit man eit namo.
- Viskas gerai, Savana,- įsiterpė Kesė. Ji atsistojo nuo sofos ir priėjo prie sutrikusios Savanos,- mes pasikalbėjom su Sara. Jai viskas gerai.
- Viskas gerai?- sušnypštė Savana,- ji buvo dingusi! Alano dėka!
- Khem,- atsikrenkštė Alanas,- aš viską girdžiu.
Savanai jį pervėrus mirtinu žvilgsiu jis šiek tiek atsitraukė. Akimirka palūkėjo už poros metrų nuo Savanos, bet jai nenuleidus akių, jis atsisėdo šalia Saros. Savana stebėjo, kaip Alanui atsisėdant, Saros bruožai išsilygina, veidas sušvelnėja. Jokių beprotystės požymių. Ji atrodė lyg… na, lyg Sara.
- Aš noriu eiti namo,- lėtai pakartojo Savana, žiūrėdama į Kesę,- leisk man.
- Tada aš eisiu su tavimi kartu,- Kesė sugrįžo prie sofos, pasiemė savo rankinę ir apkabino Sarą,- viskas gerai,- tarė jai tą patį, ką ir Savanai. Tada ji apsisuko ir kartu su Savana išėjo iš Ferių namų.
- Alanas tave išgelbėjo,- po kiek laiko pasakė Kesė. Jos buvo netoli sankryžos, prie kurios visuomet išsiskiria,- jis negali būti tas kuris sužeidė, ir pagrobė Sarą.
Savana tylėjo.
- Tikrai. Jam atėjus Sara iš kart nusiramino.
Savana vis dar tylėjo.
- Savana,- praradusi kantrybę Kesė griebė ją už rankos ir papurtė.
- O kas gi mane užpuolė praeitą penktadienį? Negi nebepameni? Gal ir tau jis smegenis išplovė?
- Man niekas nieko neišplovė!- sutrikusi atrėžė Kesė ir lyg gavusi elektros paleido Savanos ranką,- tai tau kažkas blogai!
- Aš nežinau kas man yra,- nusileido Savana,- tik žinau, kad kažkas blogai… kažkas…- ji papurtė savo tamsius plaukus. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, bet pavasario karštis nesitraukė. Savanos plaukai prikibo prie sprando.- Kažkas blogo yra aplink mus.
- Ar dabar?- Kesė baukščiai apsižvalgė. Tai šiek tiek pralinksmino Savaną. Bet tik šiek tiek.
- Nežinau,- atsakė ji, joms priėjus sankryžą,- sekmės, Kese!
- Atia, Vana,- nusišypsojo Kesė nueidama į priešingą pusę.
Savanai likus vienai ji lengviau atsiduso. Iki jos namo vos pora gatvių, o grynas oras bus tik į naudą. Ji specialiai pasuko pro parką, kad kelias būtų ilgesnis ir ji turėtų daugiau laiko pamastyti viena. Ji nesuprato kas dedasi su Sara. Neneigsi, tikrai keista, kad vieną akimirką ji bando tave nužudyti, o kitą šypsosi. Kaip ir su Alanu; penktadienį jis taip pat norėjo ją primušti, o šiandiena išgelbėjo. Nors vienas dalykas tarp jų buvo panašus - pyktis. Jie abu parado savitvardą supykę, o vėliau elgėsi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir jie kartu - lyg pora. Buvo aiškiai matyti, kad Sara pametusi galvą dėl Alano, o jis… nerodė savo jausmų taip atvirai, bet taip pat buvo matyti, jog jai neabėjingas.
- Keista…- sumurmėjo Savana, praeidama pro tuščią suoliuką. Už poros metrų parkas baigėsi, o dangus vis labiau temo. Ji nesusigaudė kiek dabar valandų, ar ji grįš vėliau nei mama jai liepė…
- Atleisk, ką sakei?- paklausė kažkas stovintis už nugaros. Akimirkai jos širdis iš šoko sustojo, bet tuoj pat atsigavo atpažinus balsą.
- Aleksai? Ką čia darai?- ji apsisuko, kad išvystų jo mėlynas akis ir tamsius plaukus kuriuos vėl slėpė tamsa. Dabar jis stovėjo dar arčiau jos, nei mokyklos kieme, tad atrodė dar aukštesnis.
- Mano vardą prisimini…- jis primerkė akis,- vienas taškas tau.
- Ką?- nesuprato ji.
- Nieko,- jis nusišypsojo ir tamsoje suspindo balti dantys,- kodėl viena vaikštai taip sparčiai temstant? Gali kažkas užpulti.
- Galbūt tu ir norėjai užpulti?- Savana irgi primerkė akis.
- Kaip tik taip. Tik pamačiau, jog tai tu ir sustojau.
- Kurgi,- ji nusuko savo žvilgsnį nuo jo, prie suoliukų ir sunėrė rankas ant krutinės,- kodėl tu čia, man taip ir neatsakei.
- Argi?- Savana labai stengėsi į jį nežiūrėti, nes jis kažkaip ją veikė. Bloga nuojauta, supusi ją Saros namuose, sustiprėjo.
- Man reikia eiti,- greitai sumurmėjo ji ir apsisuko.
- Ar buvai pas Sarą?- ją sustabdė Alekso žodžiai. Kad ir kaip nenorėjo, jai teko atsisukti.
- Iš kur?…
- Aš daug ką žinau, Savana,- jos akys akimirką išsipletė, nes ji nežinojo ar jis žino jos vardą,- ir galiu tau patarti.
- Nemanau, kad man reikia…
Jis vėl ją nutraukė:
- Niekada prieš ją nesakyk vardo Lilita. Niekada.
- Ką?- vėl pakartojo Savana. Ją baisiai nervino tai, kaip jis kalba, ją nutraukia ir… žavi.
- Tau jau metas, ar ne?- Aleksas šyptelėjo ir pats apsisukęs nuėjo. Savana delnu plekštelėjo sau per kaktą ir pati pradėjo eiti namų pusėn. Dar viena šusnis klausimų ir keistenybių, pagalvojo ji. Tik to ir tereikėjo.
Grįžus namo jos nepasitiko mama. Žvilgtelėjusi į laikrodį sužinojo, jog jau aštuonios. Negalėjo patikėti, kad pas Sarą praleido keturias valandas. Su pilna galva klausimų Savana išsimaudė ir įlindo į lovą. Lilita… Tai skambėjo lyg kokios paleistuvės vardas. Ir kodėl, po velniais, ji turėtų sakyti šitą vardą prieš Sarą? Ir kodėl Sarai turėtų jis rūpėti? Bet Aleksas atrodė toks rimtas, sušnibždėjo balselis galvoje. Prieš Savanos akis pasirodė jo veidas ir ji atsiduso. Labiau pasistengusi nugrimzdo į gilų ir neramų miegą.

Po pamokų Savana ir Kesė nuėjo pas Sarą. Miranda turėjo skubėti namo, nes jai reikėjo prižiūrėti savo šešiametę sesutę. Taigi trečią valandą jos dvi stovėjo prie Ferių namų ir laukė kol kas nors atidarys duris. Jas atidarė Odė Feri, Saros mama. Savo šviesius plaukus ji buvo susukus į mažą kuodelį viršugalvyje, apsirengusi visai prastai, taip atrodančios ponios Feri Savana dar niekada nematė. Dailius moters bruožus gadino pajuodę paakiai ir raudonos ayks.
- Laba diena, ponia Feri,- pasisveikino Kesė.
- Sveikos merginos,- linktelėjo ponia atsidžiai jas nužvelgdama.
- Gal galėtume pasimatyti su Sara?- paklausė Savana atsargiai. Stengėsi elgtis labai švelniai ir atsargiai, nes Saros mama atrodė tuojau puls į ašaras. Dukters dingimas labai pakeitė šią šeimą, tai galėjai išskaityti jos akyse.
- Žinoma,- pasitraukė ji į šoną, praleisdama merginas,- ji savo kambaryje.
- Dar pamenu kur jis yra, ponia Feri,- nusišypsojo Kesė, kad moteriai nereikėtų vargti su jomis. Ši tik linktelėjo ir nuėjo į svetainę.
Miestelyje visų namų statyba buvo vienoda. Visi dviaukščiai, erdvūs, bet ir jaukūs namukai. Pirmame aukšte žmonės rengdavo svetainę, virtuvę ir valgomąjį, o antrame aukšte būdavo miegamieji ir vonios kambariai. Savana su Kese užlipo laiptais ir pabeldė į patį pirmąjį kambarį. Ankščiau, kai jos buvo mažesnės, Kesė, Savana ir Miranda dažnai likdavo pas Sara nakvoti, mat ši labai mėgdavo vakarėlius.
- Sara,- tyliai tarė Savana,- čia mes. Kesė ir Savana.
Durys atsidarė ir išlindo Sara:
- Žinau, kas jūs esat. Atpažįstu. Lyskit vidun,- merginos įėjo į Saros kambarį ir apsižvalgė. Sienos buvo geltonos spalvos, baldų nedaug, tik lova, rašomasis stalas ir spinta. Lova buvo sujaukta, rūbai visur išmėtyti. Savana netikėtai pagalvojo, kad jei mama pamatytų Saros kambarį daugiau jos kambario nevadintų kiaulide.
- Kas tau nutiko?- paklausė Savana žvelgdama į ją. Saros veidas buvo randuotas, plaukai susitaršę. Rankas ir kojas dengė sportinė apranga: ilgarankovė palaidinė ir kelnės.
- Apie ką čia šneki?- nustebusi atsakė ji. Kesė ir Savana susižvalgė.
- Tu… tu juk buvai dingus,- atsargiai pradėjo Kesė,- tave buvo užpuolę.
- Manęs niekas nebuvo užpuolęs,- išplėtė akis Sara,- ir aš nebuvau dingusi. Juk esu dabar čia.
- Bet Sara…- Savana žengė arčiau jos, bandė paimti už rankos. Ši atšoko nuo jų.
- Ką čia paistot? Man nereikia užuojautos!- Sara dar traukėsi nuo jų, kol pasiekė sieną.
- Gal prisėskim?- pasiūlė Kesė,- ramiai pasišnekėsim, nusiraminsi.
- Manęs. Nereikia. Raminti,- iškvėpdama tarė Sara. Jos veidas išsikreipė iš pykčio,- Galvojau jūs mano draugės.
- Mes ir esam,- Savana žengė žingsnį arčiau jos,- ar tai Alanas? Ar tai jis tave nuskriaudė?
- Manęs niekas nenuskriaudė!- suriko ji iš įniršio,- dinkit iš mano kambario! Iš čia!
Pro duris įpuolė Saros mama:
- Kas čia darosi?- paklausė ji išsigandusi.
- Kodėl jas įleidai, mama?- Sara puolė prie savo motinos. Ir pradėjo ją smaugti. Šokas pagavo Savaną ir Kesę. Savanai tereikėjo sekundės, kad atsipeikėtų kas vyksta. Ji puolė prie Saros ir bandė ją atplėšti, bet sekėsi beveik taip pat kaip ištrūkti iš Alano glėbio. Ponia Feri pamažu nustojo priešintis tam ką daro jos dukra ir Savana dar labiau išsigando.
- Kese!- šaukė ji plėšdama Saros rankas nuo ponios Feri,- padėk man!
Galiausiai atsipeikėjo ir Kesė. Ji puolė padėti Savanai, bet Sara jas viena ranka nubloškė į sieną.
- NELYSKIT! SAKIAU NEŠDINKITĖS IŠ MANO KAMBARIO!
Kesė paniškai žiūrėjo į Savaną. Bet Savana nekreipė dėmesio, kad ja buvo taip lengvai atsikratyta. Jos bent jau nukreipė Saros dėmesį. Reikėjo tik akimirkos, kad Sara tik atsisuktų į ją. Savana griebė patį pirmą daiktą jai paliuvusį po ranka - Saros matematikos vadovėlį, ir metė jį į ją. Laimei jai pasisekė ir ji pataikė tiesiai Sarai į galvą. Ši atsisuko dar labiau įniršusi nei prieš tai, ir paleido savo motinos kaklą. Ponia Feri sukniubo ant grindų ir trūkčiodama pradėjo kosėti.
- Padėk jai,- stumtelėjo Kesę Savana, pati keldamasi nuo grindų. Sara dabar ėjo prie jos.
- Mieloji Savana,- Sara nusispjovė,- bus malonu.
- Kodėl?- virpančiu paklausė Savana,- juk mes visuomet buvom draugės. Ar ne? Juk taip, Sara?
- Ne ne ne. Tu visada gaudavai tai ką nori, o aš nieko. Visi vaikinai žiūri į mane, o Saros nemato. Bet tu su jais nė nebūni! Kodėl jie tavęs nepalieka!
- Bet tu daug kam patinki,- Savana pati žengė link Saros,- tu patinki daugumai vaikinų, be to turi tave labai mylinčią šeimą.
Sara žiauriai nusijuokė ir šoko ant Savanos.
- Alanas vienintelis kuriam patinku,- tarė ji suimdama Savanos kaklą,- ir tu dar drįsti sakyti, kad jis mane skriaudžia!
- SARA!- kažkas suriko, bet Savana nieko nebegirdėjo. Negi vėl, pagalvojo ji aptemstant žiauriam Saros veidui.

Merginos nieko nelaukdamos išėjo iš valgyklos ir pasuko link pagrindinio išėjimo. Bet durys buvo užrakintos.
- Velnias,- nusikeikė Savana,- kaip galėjom pamiršti, kad po trijų pamokų durys užrakinamos pietų pertraukai?- draugės nieko neatsakė. Nelaukdamos nė minutės ilgiau, jos išėjo pro galines duris - į vidinį kiemą, kur buvo ir parkas. Kuriame ir radom Sarą, pagalvojo Savana lėtai iškvėpdama. Jai kaip nors reikia išblaškyti šituos prisiminimus. Juk ne ji kalta, kad taip nutiko, nors… nors ji buvo viena, be Eriko, kuri buvo arčiausiai jos ir galėjo viską sustabdyti. Prieš akis išvydus įsiutusį Alaną Savana susverdėjo. Arba negalėjo.
- Kaip manai, kur jis?- Savanos mintis nutraukė Kesė. Akimirkai jų akys nukrypo prie atokiau stovinčių ąžuolų.
- Na, galim pažiūrėti,- pernelyg ramiai pasiūlė Miranda. Ji pasuko prie tamsių medžių, medžių kurie žinojo kas iš tiesų nutiko Sarai, o paskui ją nusekė ir Savana su Kese. Ir iš tiesų, kažkas stovėjo tarp ąžuolų.
- Alanai?- tarė Miranda, atsargiai žengdama šalia medžių.
- Deja. Atleiskit,- artyn jų išlindo vaikinas. Tik po kelių sekundžių merginos suprato, jog tai tas pats vaikinas, kuris jas išgelbėjo nuo Alano. Tą naktį jo bruožų nei viena negalėjo įžiūrėti, bet dabar matė visą aiškiai. Vyrukas buvo labai gražus, taip pat kaip ir Alanas, gal net gražesnis. Jo oda lengvai įdegusi, plaukai juodi lyg naktis, o akys pilkšvai mėlynos. Buvo aukštas ir matėsi, kad tvirto sudėjimo.
- Kas tu?- paklausė Savana šiek tiek sutrikusi. Jis prikaustė jos dėmesį labiau nei pati norėjo.
- Aleksas,- atsakė jis ramiu balsu.
- Ir ko nori iš mūsų hm… Aleksai?- Miranda jį nužiūrinėjo atidžiai. Netrukus Savana suprato, kad ji taip pat nužiūrinėjo ir Alaną pirmąją dieną. Negi tai galėtų prišaukti bėdą kaip ir praeitą kartą, pagalvojo ji žiūrėdama visur, tik ne į Aleksą.
- Norėjau pasikalbėti dėl Alano,- Mirandai jau žiojantis kažką sakyti, jis ją nutraukė tęsdamas,- atsiprašyti už jį. Jei tai bus priimta, žinoma.
Jos tokio atsakymo tikrai nesitikėjo. Galbūt nė nesapnavo. Iš pirmo šis vaikinas jas išgelbėja, po to atsiprašo už Alaną. Tikrai netikėta. Pirmojo atitoko Savana.
- Tai buvo ne jūsų kaltė.
- O kaip gi,- Alekso lūpos išlinko į šyptelėjimą.
- Tada dabar gali eiti,- Savana apsisuko ir pamatė, kad netoli jų stovi Alanas,- aš galiu ir vienas susitvarkyti.
Aleksas neatrodė nustebęs, kaip tik, lyg to jis laukė.
- Pasikalbėsim… namuose,- atsakė Alanui ir apsisuko eiti.
- Palaukit!- pavymui jam sušuko Savana. Jis atsisuko per petį ir kilstelėjo antakius,- ačiū.
Tai atrodo jį nustebino. Jis linktelėjo ir dingo už medžių. Niekas nesiruošė jo sekti. Merginų dėmesys nukrypo į Alaną. Galiausiai prašneko Kesė, kuri neišleido nė garso per susitikimą su Aleksu.
- Jūs broliai ar ką?- paklausė ji. Alanas sukikeno - kas tikrai buvo šokiruojama. Jos vis dar jį įsivaizdavo kaip Saros pagrobėją.
- Negąsdinkit.
- Vėl elgiesi kaip paskutinis durnius. Verčiau eime,- paragino Savana drauges. Kesė vis dar žiūrėjo į Alaną nepatikliai, net joms praėjus pro jį keletą kartų atsisuko patikrint ar jis vis dar ten.
- Tai buvo keista,- sumurmėjo Miranda sėdint muzikos pamokoje. Viskas kaip ir praeitą kartą buvo tylu, nes mokiniai, o tai labiausiai mokinės, neatsistebėjo Alanu. Jų laimei, kad jie nieko nenutuokė, neįtarė, apie šį naujoką. Jis vis dar buvo naujokas, nors Savana ir jos draugės pamažu pradėjo jo nekęsti. Galbūt iš baimės, prisiminimų kas nutiko jo kieme, arba dėl to kas nutiko Sarai. Tai labiausiai persekiojo Savana. Iš pat pradžių jai tai atrodė normalu, būti persekiojamai vaizdinių apie Sarą, bet dabar tai ją pradėjo pamažu gąsdinti.
- Man vis vien atrodo, kad jie broliai,- toliau tęsė Miranda žvilgčiodama į Alaną, sėdintį klasės gale.
- O gal pusbroliai,- bandydama užmegsti kokį nors pokalbį su drauge, tarė Savana. Kalbėti atrodė lengviau nei galvoti. Be to labai trūko jų kaimynės - Saros, kuri paliežuvautų apie aplinkinius. Galbūt ji žinotų kokį vaidmenį čia atlieka Aleksas. Bet Saros nebuvo ir tai atrodė šiek tiek keista. Netgi labai keista, kad niekas jos neieško - arba neranda. Savanos šeima niekada per daug neisigilino į miestelio gyvenimą ir dabar ji dėl to labai gailėjosi. Jai būtų padėjusios bet kokios žinios apie Sarą.
Po penkiolinkos minučių pamokos mokytojas Bertas užskambino fortepionu ir klasė pradėjo dainuoti. Dainelė buvo tokia smagi, kad jie kartojo ją dar ir dar kartą kol galiauiai suprato, kad jau daugiau nei dešimt minučių pertraukos praėjo. Linksma daina užkretė ir Savaną ir Mirandą gera nuotaika, tad jos juokdamosios išlekė iš muzikos kabineto. Linksmumas tesėsi kol jos nesusidūrė su Kese. Ši atrodė ir susirūpinusi ir susijaudinusi tuo pačiu.
- Kas nutiko?- Savana rimtai jos paklausė. Vos per kelias akimirkas visas linksmumas supęs ją klasėje, išgaravo.
- Yra naujienų apie Sarą?- atrodo iš kart suprato Miranda.
- Taip.- gaudydama orą atsakė Kesė,- jie ją surado.
- Ką?- šūktelėjo Savana tiek iš palengvėjimo tiek iš vėl ją užliejusio jaudulio,- kur?
- Netoli ežero. Na žinai, kuris netoli… - daugiau nieko nereikėjo sakyti. Savana iš kart suprato kur buvo Sara rasta, vos Kesei paminėjus ežerą. Arčiausiai ežero buvo Alano namai.
- Ar ji ką nors sakė?- paklausė Miranda.
- Nežinau. Man mama tiesiog parašė, kad Sara rasta netoli ežero. Daugiau nieko,- Kesės mama ponia Gerilda Harli buvo svarbi miestelio moteris, tad visada žinodavo kas vyksta mieste. Dabar tai buvo žymiai geriau nei Savanos mamos, Margaritos Barlei padėtis. Netrukus šalia jų priėjo Erikas.
- Girdėjau apie Sarą,- pasakė jis be užuolankų ir sugriebė Savanos ranką. Ši jos neištraukė. Tik dabar suprato, kad Erikas iš tiesų nežinojo apie Alaną, kad galbūt tai jo kaltė, kad taip atsitiko vargšei merginai,- ar jai viskas gerai?
- Atrodo. Bent mama neužsiminė, kad ji būtų sužalota. Pasirodo ji spėjo pakankamai išgyti ligoninėje,- Kesė vėl išsitraukė telefoną,- paskambinsiu mamai. Galbūt mes galėtume po pamokų susitikti su Sara.
Savanai lyg akmuo nuo širdies nusirito. Jei tik ji pasikalbėtų su Sara, sužinotų, kad jai viskas gerai, galbūt ir visos baisios mintys apie ją išsisklaidytų. Galbūt pamačius ją sveiką pranyktų vaizdas kai ji… Savana papurtė galvą. Neleis sau liūdėti kai yra galimybė būti linksmai. Yra galimybė viską sudėti į vietas. Juk Sara turi viską prisiminti. Ji turės viską papasakoti ne tik jiems, bet ir policijai. Ji turės, tikino save Savana atsisukdama į Eriką. Gal tada ji iš tiesų galės būti laiminga, jei atsikratys blogų minčių. Bet tai atrodė per daug neįtikėtina. Gerai, kad ji nepasiduoda svajonėms.

Savaitgalis praėjo lyg miražas: Sara ligoninėje, Savana bando atsigauti iš po patirto šoko, Kesė išvykusi iš miesto su tėvais, o Miranda laksto po parduotuves. Atrodo niekas neprisiminė, jog liko vos pora savaičių iki mokslo metų pabaigos. Pastarieji įvykiai išgujo šiltas mintis iš galvos, ir kas mokiniams beliko, tik svarstyti, kas iš tiesų nutiko Sarai Feri. Jei tai ne atsitiktinumas, ar bus daugiau aukų? Ar saugu rengti mokyklos šokius, apskritai viešus renginius? Ar galima laisvai vaikščioti vakarais - ar net dienomis, ir nebijoti, kad vėliau atsidursi ligoninėje, ar blogiau - kapinėse. Pagal tai ką pasakojo daktarai gydantys Sarą, tai buvo tikriausias stebuklas, kad ji išgyveno. Ir vis dėl to miestelio žmonės abejojo jais. Taigi, ar saugu? Atsakymas greitai paaiškėjo.
Ne.
Gegužės mėnesio oras buvo troškus net ankstyvą rytą, vaikams einant į mokyklą. Saulės šviesa atrodė juos apsaugojo, joje jie jautėsi saugiai. Savana ėjo viena, bet žinojo, jog pusiaukelėje sutiks Mirandą arba Kesę, ir žinoma taip buvo. Tik nei viena draugė neatrodė patenkinta saulute. Net Miranda nuo jos slėpėsi po ąžuolu. Staiga prieš Savana iškilo vaizdas; Sara nenatūraliai persikreipusi, plaukai nusidažę krauju… Ji papurtė galvą ir nusišypsojo jos laukiančioms draugėms.
- Kas gero?- paklausė jų. Net ir tas trupinėlis geros nuotaikos išsisklaidė kai labiau įsižiūrėjo į jų veidus.- Kas nutiko?
Kesė šnirpštelėjo ir nusisuko.
- Vakar kai kas nutiko.
- Kas?
Draugės tylėjo. Savana griežtai nuėjo prie Mirandos - žinojo, kad ji gal ir sunkiau pasiduos, bet išklos tiesą be jokių užuolankų.
- Kas nutiko!- tarė ji piktai. Miranda atsikrenkštė - kas jai nebūdinga, ir pasuko link mokyklos.
- Eime papasakosiu.- Savana pagriebė Kesę už rankos ir nusekė paskui raudonplaukę.
Bet Miranda nepapasakojo. Visą kelią iki mokyklos stengėsi likti priešakį ir vos įėjus į pastatą pasuko prie savo klasės. Savana žinoma būtų ją sekusi, bet nuskambėjo skambutis ir jai teko kartu paleisti Kesę. Pirma pamoka gal ir išgelbės ją, bet laukia dar šešios. Viena iš jų tikrai bus kartu su Miranda.
Pamokos Savanai ėjo neįtikėtinai lėtai. Istorija, viena mėgstamiausių jos pamokų, pasirodė baisiai nuobodi. Vėliau matematika, fizika, ir galiausiai muzika. Ši pamoka suteikė galimybę ne tik pasikalbėti su Miranda, bet ir sužinoti ar Alanas vis dar lanko mokykla.
Ilgoji pertrauka tarp trečios ir ketvirtos pamokų užtruko dar ilgiau. Bent taip atrodė Savanai. Jos nuostabai, bepradedančia augti depresiją nutraukė Erikas:
- Labas,- pasisveikino. Jo veidas neįprastai rimtas. Jis tiktai nubraukė tą nesutramdomą sruogą nuo jos veido, bet Savanai tai pasirodė nepaprastai intymu. Ji prisiminė, kad tai jie kartu surado Sarą. Sara…
- Sveikas,- ji sugebėjo išspausti kažką panašaus į šypseną,- atleisk man.
- Už ką?- tai atrodė šiek tiek išblaškė jo rimtumą.
- Kaip elgiausi ankščiau. Per šokius,- ji papurtė galvą,- man taip gėda.
Dabar jis tikrai nieko nesuprato.
- Ką? Dėl ko?- atsakydama jam ji tik atsiduso ir patraukė eiti link valgyklos. Erikas palietė jos petį ir ji atsigręžė.
- Man taip sunku. Atrodo neturiu jokios priežasties taip jaustis, bet… Ar gali mane palikti?
To Erikas visai nesitikėjo.
- Palikti, kaip..?- jis nepabaigė, nes Savana jį nutraukė savo įprastu rankos mostu. Tai per nelyg priminė Alaną. Jo užpuolimą.
- Atleisk. Aš neturėjau taip elgtis,- tepasakė ir nuėjo neatsigręždama į bežadį Eriko veidą. Tik vėliau ji suprato kaip tai buvo sunku. Kiek jėgų reikėjo taip pasakyti. Savana Barlei, mergina, kuri niekada nerado sau tinkamo vaikino, pagaliau jį rado ir pati paleido. Savo noru. Ji žinojo kaip tai skaudina jį, kaip, stebėtinai, tai skaudina ją, bet taip pat žinojo, jei nepasitrauks dabar, viskas bus dar blogiau. Ji niekam nenorėjo pasakoti apie Alaną, ir tik Miranda su Kese apie jį žinojo. Jos tikrai neprasitars. Jeigu netikėtai Alanas nuspręstų sužeisti tą, kuris rūpi Savanai, vien tam, kad jam nepavyko sužeisti jos? Tada jis turi žinoti, kad jai brangių nėra. Taigi nuo tos dienos Savana grįžo prie normaliosios “aš”. Šalta ir nematanti pliusų jokiame vaikine. Kaip ir seniau. Tai ką Erikas pamažu pradėjo uždegti joje staiga užgeso. Ją dar labiau atšaldė tai ką išgirdo iš Mirandos, pagaliau nusprendusios nutraukti tylą.
- Sara pabėgo iš ligoninės.
Savana paspringo jogurtu, kurį valgė vietoj pietų.
- Ką pasakei? Pabėgo? Kaip?- jos akyse pradėjo žiebtis ta pati ugnelė kaip ir kalbant su Alanu. Ji žinojo kas kaltas. Negi jam neužteko beveik jos nužudyti? Negi jam reikia mirties žmogaus, kurio jis beveik nepažįsta? O kaip tas vaikinas, jų išgelbėtojas. Savo klausimus ji išsakė ir draugėms. Kesė tik gūžtelėjo, bet Mirandai atrodė knietėjo tas pats.
- Nors niekas nėra tiksliai žinoma,- pasilenkusi sušnibždėjo. Buvo aišku, kad tik keli mokiniai težinojo šią naujieną,- galbūt kas nors ją pagrobė.
- Alanas,- užtikrintai tarė Savana.
- Aš ir taip manau,- jau garsiau pasakė Miranda. Jei kas ir išgirs šitai tikrai nekils jokių įtarimų.
- Ką darysim?- paklausė Savana žiūrėdama į savo priešpiečius kurie netikėtai tapo atgrasūs.
- O ką galim? Mes net nežinom ar iš tiesų ji buvo pagrobta.
- Ji buvo per silpna pabėgti pati,- netikėtai įsikišo Kesė. Savana ir Miranda buvo beveik tikros, kad ji nesiklauso. Dabar buvo aišku, kad ji nenorėjo budinčiam mokytojui sukelti įtarimo, jog jos ką nors rezga.
- Tai ką darysim?- vėl paklausė Savana. Šį kart nekantraudama. Paskubomis apsižvalgė po valgyklą ir jos veidas sustingo. Nelaukdama draugių atsakymo tarė,- Alanas.
Miranda pasekė jos žvilgsniu ir Savana pamatė kaip jų akys susikirto. Kesė kaip ir prieš tai vaidino, kad yra užsiėmus savo reikalais.
- Neįsivaizduoju kaip man jis galėjo patikti,- papurtė savo raudonus plaukus Miranda, nutraukdama jų akių kontaktą.- Jis net nėra simpatiškas.- Savana žinojo, kad draugė pati meluoja sau. Alanas iš tiesų buvo labai išvaizdus; tamsi oda ir plaukai, gilios rudos akys. Plaukai idealiai sušiaušti, dailūs veido bruožai - tobulas vaikinas. Išskyrus tai, kad jis tikriausiai ir žudikas. Savana, kad ir kaip norėjo negalėjo nuo jo atitraukti akių, jis taip pat. Bent jau ji galėjo siųsti jam aiškią žinutę: nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu!
- O kaip tas vaikinas kuris mus išgelbėjo?- netikėtai paklausė Kesė,- jis sutvarkė Alaną, tai galbūt gali padėti ir su Sara. Jei Alanas ją turi, manau jis turėtų žinoti.
Mintis buvo neįtikėtinai geniali. Tai retai pasitaikydavo iš Kesės.
- Puiki mintis,- jai per petį paplekšnojo Miranda. Kesė susiraukė iš to kaip su ja elgėsi. Lyg su vaiku. Matant drauges taip kasdieniškai elgiantis Savana nusijuokė. Tai pritraukė jų dėmesį.
- Negi aš išgirdau tave juokiantis?- pakėlusi antakius paklausė Miranda.
- O ne,- papurtė galvą Kesė,- manau ji tik paspringo.
Savana šypsodamasi nužvelgė savo drauges. Tokias panašias ir tokias skirtingas. Kesė visuomet dailiai susirišusi savo šviesius plaukus, dailiai apsirengusi, ir Miranda raudonais plaukais su kirpčiukais, visada ugninga ir nenustygstanti vietoje. Ir ji pati, Savana, rudais plaukais, žaibuojančiomis rudomis akimis, visada surasdami išeitį iš bet kokios Mirandos suplanuotos siutuacijos, ar padedanti Kesei apžavėti Nikolą, jos vaikiną.
- Atleiskit, nenoriu įsiterpti,- kažkas nutraukė jų pokalbį,- bet kai kas norėtų su jumis pasikalbėti. - Tai buvo mokytojas Bertas Džeremajus. Šiandiena jis budėjo valgykloje.
- Kas?- paklausė Miranda.
- Jūsų laukia mokyklos parke.- tepasakė jis ir nužingsniavo atgal į savo postą. Savana iš karto pažvelgė ten kur prieš tai sedėjo Alanas. Jo nebebuvo.
- Jei ten Alanas?- šiek tiek išsigandusi paklausė.
- Mes trys, o jis vienas,- šyptelėjo Miranda atsisukdama į Kesę.- Jei man padėtum kaip nors kitaip nei vien daužydama jam nugarą, galbūt galėtume jį įveikti.
Kesė pavartė akis ir atsistojo.
- Eime,- tarė ji imdama kuprinę.- Neverskim jo laukti.

Išeiti iš ligoninės nebuvo bėda, nes Mirandos dėdė dirbo kitoje pamainoje. Daktaras Viniganas nieko neklausinėjo, bet į merginas žvelgė susirūpinęs. Aišku, joms vos išėjus pro ligoninės duris, daktaras paskambino Savanos mamai.
Jos nežinojo kur tiksliai eina, nes Savana nieko neprasitarė. Tik pusiaukelėje jos namų, ji atsisuko į Mirandą:
- Ar žinai kur gyvena Alanas?
- Alanas?- nustebo ji,- manai tai padarė Alanas?
Savana nieko nesakė kol galiausiai draugės ją prirėmė prie sienos.
- Negi manai, kad tas žiopliukas galėtų ką nuskriausti?- paklausė Kesė tramdydama juoką,.- Jis taip visko bijo, kad atrodo pamatęs drugelį gautų infarktą.- jai pritariamai nusijuokė ir Miranda. Savana susiraukė ir piktai deptelėjo į jas.
- Jis nebuvo toks nedrąsus kai šiandien kalbėjomės.
- Jūs kalbėjotės?- pakėlė antakį Miranda.
- Talentas išpešt žodį iš jo,- nusijuokė Kesė.
- Aš rimtai,- Savanai buvo bepradedanti trūkt kantrybė,- ir jis apšnekėjo tave, Miranda. Ir Eriką. Mus vadino kvailiais.
Atrodė jai pavyko nustebinti drauges, ir tada tai buvo ji kuri šypsojosi.
- Bet tai neturi prasmės,- papurtė savo raudoną galvą Miranda,- juk jis čia vos diena.
- Man irgi buvo keista, kad jis taip šneka net nepažinodamas mūsų.
- Hmm,- numykė Kesė,- aš žinau kur jis gyvena.
Namas kuriame Alanas gyveno nebuvo… prašmatnus. Jis buvo pačiame miestelio gale, medinis, dviejų aukštų. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali įlūžti stogas. Kieme matėsi pintas stalas, ant kurio gulėjo peleninė, ir trys nušiurusios kėdės. Durys taip pat buvo apiplėšytos, jose įtaisytos durelės katei ar šuniui. Dešinėje pusėje nuo jų buvo pakabinta pašto dėžutė.
- Čia jis gyvena?- suraukusi nosį paklausė Miranda.
- Bent taip girdėjau. O jei nepabandysim, nesužinosim, ar ne?- Kesė skambėjo neužtikrintai, bet Savana sugriebė tiek jos tiek Mirandos rankas ir nutembė prie šiurpaus namo durų.
- Jeigu jis tai padarė,- pradėjo ji,- prisiekiu, kad aš tą namą pati užversiu ant jo galvos.
- Neatrodo, kad tai būtų sunku,- tarė balsas joms už nugaros. Akimirkai jos sustingo. Pirmoji atsipeikėjo Savana. Ji staigiai atsisuko ir pamatė už poros metrų stovintį Alaną.
- Ką tu..?- pradėjo ji, bet jis nutildė ją ranką. Per daug panašu į ją, pagalvojo ji žvelgdama Alanui į akis.
- Nešdinkitės iš mano kiemo.
- Tai pripažysti, kad esi kaltas?- patenkinta atkirto Savana.
- Ne,- jis nužvelgė jas tris,- aš nieko nepripažįstu. Nebent tai, kad čia jums nevieta. Dinkit arba pasigailėsit.
- Negi padarysi mums tą patį ką ir Sarai?- paklausė Kesė. Nors jos balse nebuvo girdėti nė lašelio baimės, Savana jautė kokia ji įsitempus. Vis dar nepaleisdama draugių rankų ji žengtelėjo artyn Alano.
- Kas kitas jei ne tu?- paklausė ji.
- O kodėl tai turėčiau būti aš?- jis aiškiai žinojo iš po pokalbio diskotekoj, kad Savanai nepatinka klausimai vietoj atsakymų.
- Gal todėl, kad mūsų nekenti?- ji susitvardė, kad nerėktų. Šis beprotis prieš pora valandų vos neužmušė jos draugės! Kaip jis gali taip ramiai stovėti, lyg niekur nieko, ir žiūrėti joms, jai į akis. Alanas taip pat žiauriai kaip ir tenai nusijuokė.
- Kas sakė, kad jūsų nekenčiu?- jis vėl tą patį darė ir Savana neteko kantrybės. Šiukščiai nusibraukė netikėtai ant akių užkritusia sruogą ir įveikė likusį atstumą iki jo. Jam nespėjus susigaudyti ji vožė jam iš visų jėgų. Alano veidas pakrypo į šoną, ir kai atsisuko matėsi raudona žymė kurią ji paliko. Jo akyse suspindo įniršis ir jis puolė prie jos, griebdamas už rankų. Tuoj pat gelbėti suskubo Miranda ir Kesė, bet jis buvo neįtikėtinai stiprus. Miranda bandė sulaikyt jo ranką, su kuria jis ruošėsi trenkti Savanai, o Kesė jam daužė nugarą.
- Paleisk mane!- rekė Savana, o jos draugės pritariamai rėkė “paleisk ją”. Tai niekuo nepadėjo. Akimirkai Savanai švystelėjo mintis, kad jai nebus kaip Sarai. Kad iš įniršio jis ją nužudys, o paskui galbūt pribaigs net ir Miranda su Kese. Jo kumštis artėjo prie veido, ir ji suprato, kad nuo jo praras sąmonę. Paskui jam bus lengva susitvarkyt, nes draugės bus per daug išsigandusios ir puls jai padėti.
- Paleisk ją!- kažkas sušuko, bet Savana nebesiklausė. Galbūt Miranda ar Kesė, pagalvojo ji iš paskutiniųjų grumdamasi. Pirmasis smūgis nepataikė, bet Alanas jau buvo pasiruošęs antrajam. Viena ranka jis nuginė Miranda, o Kesės net nepastebėjo.
- Alanai, tučtuojau ją paleidi,- vėl tas pats balsas ir Savana ištrūko iš Alano glėbio. Jei ne Miranda su Kese, ji tikriausiai būtų griuvusi ant žemės. Mintyse padėkojo Dievui už nuostabias drauges. Jos pačios sunkiai šnopavo.
- Lyg antžmogis,- dūsavo Miranda, bet jos dejonės greitai pasibaigė, kai jos pažvelgė į savo išgelbėtoją.
- O tu sakei, kad Alanas gražuolis,- sumurmėjo Kesė. Šis jos pasakymas skambėjo labai juokingai - tuo pačiu ir keistai. Ji buvo visiškai teisi. Jų išgelbėtojas dabar laikė Alano riešus, nors atrodė jis daugiau nesipriešins. Jo veidas atsisuko į jas, lyg jausdamas, kad kažkas jį stebi. Tamsa užgožė jo daugelį bruožų, bet galėjai pasakyti, kad jis vos pora metų vyresnis už jas. Ir Alaną. Akys atrodė tamsios, plaukai taip pat, bet buvo lengva apsirikti tokioje tamsoje.
- Jums verčiau eiti,- tarė jis balsu, nuo kurio joms trims nubėgo šiurpuliai per kūną. Merginos žinoma nelaukė, tikrai nenorėjo dar vieno Alano protrūkio. Savana, dar šiek tiek sverdėjančią, prilaikė draugės, bet ir ji netrukus atsipeikėjo ir visu greičiu išlėkė iš šios siaubingos vietos.
- Manai Alanas pirmadienį grįš į mokyklą?- paklausė Kesė, joms nuėjus pakankamai toli, bet nei viena neatsakė. Jos buvo per daug išsigandusios, tuo pačiu ir susidomėjusios, kad dar kalbėtų apie jį.
Po dešimt minučių jos pasiekė miestelio centrą ir išsiskirstė į skirtingas puses. Visoms drebėjo širdis atskirai žengiant į savo gatves, bet pamažu įtampa nuslūgo. Tik ne Savanai. Dabar ji buvo visiškai įsitikinusi, kad Alanas norėjo nužudyt Sarą. O dabar ir ją.

- Kas nutiko?- sušuko Erikui Savana, bet nė nelaukusi atsakymo pribėgo prie jo ir sustingo. Šalia storakamienio ąžuolo gulėjo šviesiaplaukė mergina. Ji buvo nusisukusi, o jos kūnas nenatūraliai persikreipęs. Tik po kelių akimirkų Savana atpažino Saros rožinę suknelę. Jos šviesūs plaukai, netoli pakaušio buvo nusidažę raudona, labai panašia į Mirandos plaukų spalva. Visas kūnas buvo lyg katės apdraskytas: rankos ir kojos, kurie buvo labiausiai apnuoginti, kraujavo nuo gilių įbrėžimų. Veido nesimatė. Savana iš siaubo pradėjo klykti ir tik Eriko rankos, apkabinusios ją, neleido pulti prie Saros.
Netrukus atvyko policija ir greitoji pagalba. Savana nežinojo kas ją iškvietė, tik matė kaip policininkai, paskui medicinos darbuotojai, vaikšto aplink vargšės Saros kūną.
Kažkas ją išvedė. Ji daugiau nebematė to kraupaus reginio. Bent kai buvo atsimerkus. Užsimerkus ji matė apdraskytą, suglebusį Saros kūną ir krauju pasruvusias šviesias garbanas. Nors ji niekada nebuvo artima Sarai, dažnai net negalėdavo jos pakęsti, jai buvo skaudu. Visgi ji buvo jos draugė, o dabar? Negi ji negyva? Ši mintis Savanai niekaip negalėjo atrodyti tikra. Daugiau jokio nervinančio bendravimo, jokių įsikišimų kur nereikia, daugiau jokios Saros. Su ja ji bendravo nuo darželio laikų, visai kaip ir su Miranda ir Kese, ir niekada net nepagalvojo, kad Sara gali pradingti. Ne ne ne, papurtė galvą Savana.
- Ji gyva,- ramino save šnabždėdama.
- Ką sakai?- Savana atpažino Eriko balsą, bet negalėjo į jį susikoncentruoti. Jos mintys klaidžiojo prie Saros.
Sara Sara Sara.
- Savana!- kažkas papurtė ją, bet ji nieko nejautė. Netrukus ją apgobė tamsa.

~

- Manau viskas dėl šoko,- tarė gilus vyriškas balsas.- Jai nereikėjo šito matyti.
Savana pamažu atsimerkė. Akis sudirgino ryški, balta šviesa. Ligoninė, iškarto suprato. Dar keletą kartų sumirksėjo, kad akys priprastų prie tokio apšvietimo, tada pakėlė galvą. Iš karto susiraukė pamačiusi tą klaikią ligoninės pižamą užvilgtą vietoj jos dailios suknutės.
- Jau pabudai?- susirūpinusi prie jos pasilenkė mama. Jos šveisi plaukai buvo surišti į tvirtą uodegėlę viršugalvyje, o akys, tokios panašios į Savanos, buvo kupinos susirūpinimo.
- Kodėl aš čia?- atsikrenkštusi paklausė Savana.
- Na, tu nualpai, kai pamatei Ferių mergaitę…
- Ak,- ji pabandė atsisėsti, bet mama ją sulaikė. Vėl atsigulus ji paklausė:- Kaip ji? Ar…?- ji negalėjo prisiversti paklausti “Ar ji gyva?”, bet mama ją suprato.
- Sara gyva, mažute,- ji nubraukė nuo Savanos veido nepaklusnią sruogą,- gydytojai mano, kad galbūt ji lipo į medį ir iškrito.
- Bet kam jai reikėtų lipti į medį?- nesuprato Savana.
- Tai tik jai žinot. Ji nieko nesako.
- Ji jau atsibudo?- nustebo savana, bet į palatą įėjo Miranda ir Kesė. Mama nutilo ir atsitraukė nuo jos.
- Paliksiu jus vienas,- nusišypsojo ji atėjusioms merginoms.
- Iki, ponia Barlei,- atsakė jos ir prisėdo ant Savanos lovos krašto.
- Kaip tu?- mamai ir daktarui išėjus paklausė Miranda.
- Gerai. Man atrodo,- atsakė Savana, jausdama lengvą dilgčiojimą galvoje. Ji vėl pabandė atsisėsti, ir šį kart jai niekas nekliudė. Padėdama jai Kesė paklausė:
- Kas ten nutiko?
Tada Savana joms papasakojo, kaip išėjo su Eriku į lauką, kad įkvėptų gryno oro, kaip jie prisėdo ant mokyklos suoliuko ir išgirdo kažką esant prie senųjų ąžuolų. Kaip Erikas primas nuėjo patikrinti kas dedasi, ir tada priėjo ji, ir pamatė Sarą.
- O toliau viską pačios žinote,- pabaigė ji.
- Kas taip galėjo padaryti?- pasibaisėjusi paklausė Kesė. Jos žinoma nematė to ką Savana, bet spėjo įsivaizduoti.
- Mama sakė, jog ji tikriausiai lipo į vieną iš ąžuolų.
- Nesamonė!- atkirto Miranda,- Į juos neįmanoma įlipti, o iškristi tuo labiau. Juk Sara lyg kokia lėlytė - bijotų susiplėšyt suknelę.
Kesė ir Savana pritariamai sulinksėjo.
- Ir dabar ji atsibudusi?- vėl paklausė ji, pirštais braukdama per susitaršiusius raudonus plaukus. Jos vakarui susuktos garbanos jau buvo išsileidusios. Savanai užsimerkė ir nusisuko nuo draugės.
- Taip. Žinot, aš pagalvojau, kas jei ten būtumėt buvusios jūs…
Akimirkai jos draugės atrodė nustebusios.
- Mes niekada nebandytume lipti į ąžuolą galiūną,- lyg juokais tarė Kesė.
- Taip. Nors ir nebijom susiplėšyt suknelės,- pridėjo Miranda.
Jau atrodė, kad jos pradės juoktis, bet pamačiusios Savanos įšraišką susitvardė.
- Atleisk, mes nenorėjom,- pradėjo Kesė, bet Savana ją nutildė ranka.
- Nieko tokio,- šyptelėjo ji,- juk ne jūsų kaltė. Man tiesiog iš galvos neišeina kaip Sara atrodė. Plius, aš buvau beveik visiškai įsitikinusi, kad ji negyva,-Savana vėl atsikosėjo,- ar dabar jau šeštadienis?
- Ne,- papurtė galvą Miranda,- bet už poros valandų bus.
- Kaip manot, ar negalėčiau pasprukti iš čia dar šiandien?
- Kam?- nusistebėjo Kesė.
- Manau žinau kas gali būti susijęs su visu šituo.

- Kodėl nešoki?- paklausė Savana priėjusi prie Alano. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną, tolėliau nuo šokių aikštelės. Tamsūs plaukai buvo šiek tiek išsidraikę, praradę idealią formą. Galbūt jis vis dėl to šoko, pamanė ji.
Savanai per tą laiką dar neteko su juo šnekėtis. Bent jau ne vienai. Jis buvo keistas, atsiskyrėlis, ir jai, tokiai bendraujančiai ir draugiškai merginai tai nepatiko. Ji puikiai suprato, kad Miranda pasiūlė jam eiti kartu į šokius, nes jis gražuoliukas, ir taip toliau, bet ji niekada nesitikėjo, kad Alanas toks nuobodą. Kažkur girdėtas posūkis, kad su išvaizda pasitinkama su protu palydima, suskambo Savanos mintyse. Tai buvo visiška tiesa.
- O kodėl, tu, nešoki?- klausimu į klausimą atsakė jis sodriu balsu. Neatrodė labai patenkintas ją matydamas. Šiek tiek kilstelėjo antakius ir galva parodė į šokių aikštelę,- kodėl Mirandą pasiuntei šokti su savo vaikinu?
Akimirkai tarp jų buvo tylu. Daina buvo tranki, tad Savana galėjo laisvai galvoti. Vaidinti, kad neišgirdo. Keista buvo klausytis neseniai atsikrausčiusio vaikino, kuris taip aiškiai išreiškė nepasitenkinimą tiek ja, tiek Miranda su Eriku.
- Erikas nėra mano vaikinas. Ir jo paprašiau, kad pašoktų su Miranda vien dėl to, kad tu to nepadarei.- atrodė jis visiškai nepatikėjo, arba jam visai nepatiko ši mintis.
- Negi pavydi?- sarkastiškai paklausė Savana. Kuo toliau tuo labiau Saros žodžiai atrodė įtikimesni. Atsiskyrėlis. “Apskritai su niekuo nesišnekėdavo” sakė ji “buvo aišku, kad jis ne tos pakraipos”. Bet jei jis ištiesų būtų toks atsiskyrėlis, ar neturėtų maloniau bendrauti? Mandagiau parodyti, kad nenori draugijos?
- Jam?- Alanas šiurkščiai nusijuokė,- tikrai ne. Ir deja, tavo draugė man visai nepatinka.
Savana vėl buvo šokiruota. Kaip jis gali taip šiurkščiai šnekėti su ja. Ir dar taip kalbėti apie Miranda. Lyg ji būtų nieko verta ir jos pavydėti būtų juokinga. Jis turėtų Mirandai, tik jai dėkoti už tai, kad yra čia. Nors ir atrodė, kad jam šokiai visai neįdomus, turėjo bent kokį dėkingumą jausti.
- Aš ne apie draugę klausiau,- atkirto Savana, pereidama į puolimą,- negi tau Erikas visiškai nesimpatiškas?- ji negalėjo leisti jos draugei būti žeminamai. Tuo labiau jo. Atrodė visas dėmesys, kurį jis gavo šiandien ryte, buvo veltui. Net buvo sunku patikėti, jog tai tas pats bailus vaikinas iš klasės. Geriausia buvo pulti.
Alanas atrodė sutrikęs, bet tuoj pat susitvardė.
- Ne. Man jis visiškai nepatinka. Apgailėtinas turtuolis.
Dar vienas smūgis. Daugiau draugų žeminimo Savana negalėjo pakęsti, tad tik apsisuko ant kulno ir nudrožė atgal prie stalo. Laimei prie jo rado Kesę.
- Ką veikei, ten su tuo. Kruzu?- paklausė ji, pasirodžius susinervinusiai Savanai. Kesės plaukai buvo biški susitaršę, veidas, kaip prieš tai Savanos, išraudęs nuo šokimo.
- Maniau, kad jis vienišas. Norėjau palaikyti kompaniją, žinai? O jis…- ji piktai pažvelgė į savo delnus.
- Jis?..- klausiamai sužiuro Kesė į ją.
- Jis taip bjauriai elgiasi. Nesuprantu kaip mes to nepastebėjome. Nemanau, kad jis toks, kaip kad sakė Sara, bet..- ji norėjo išlieti visą savo pyktį ir apmaudą, nes vos pamačiusi naujoką, sėdintį klasės gale, tokį vienišą, sutrikusi, pagalvojo, kad galbūt jis bus tas su kuriuo ji eis į šokius visus penktadienius. Leis vakarus… Bet prie jų priėjo pati Sara. Jos auksinės garbanos šokčiojo net ir sustojus. Buvo apsivilkusi rožinę suknelę, kuri buvo tikrai per trumpa, įsivėrusi didelius žiedus auskarus ir ryškiai pasidažiusi.
- Sveikos!- šuktelėjo ji per muziką.
- Aha,- abi linktelėjo atsakydamos. Kesės ir Savanos veide atsispindėjo tikrai ne džiaugsmas matant priešais save Sarą.
- Kur jūsų vaikinai?- paklausė ji imdama stiklinę su limonadu.
- Nikolas nuėjo į tuoletą, o Erikas..
- Aš čia!- sugriebė Erikas Savaną už pečių. Ši šūktelėjo iš nuostabos ir visi pradėjo kvatotis. Akimirkai ji pasinėrė tik į šį linksmumą ir pamiršo kaip Alanas elgėsi.
Erikas žvelgė į ją su tokiu džiaugsmu. Simpatija švietė jo akyse, tarsi jis negalėtų patikėti ką turi šalia savęs.
- Baik taip į mane žiūrėti,- kumštelėjo jį, kai niekas nežiūrėjo. Jis tik nusijuokė.
- Kaip?
- Taip,- ji vėl jam kumštelėjo, bet jis nusitempė ją už rankos į šokių aikštelę.
Jie šoko ir šoko. Akimirką savana net pagalvojo, kad galbūt jis nugirdo jos pokalbį su Alanų ir nori ją prablaškyti. Kartais prie jų prisijungdavo Kesė su Nikolu, kartais Miranda. Porą kartų Miranda buvo su Niku ir tada Kesė norėdavo Savaną atplėšti nuo Eriko, bet jis neleido. Dainos keitėsi viena po kitos, nei viena nesikartojo. Šviesos žaidė ant mokinių rūbų, spalvindamos juos nenatūraliomis spalvomis. Oras salėje buvo troškus, trūko oro, visi kuo toliau tuo labiau įsiaudrino. Limonado atsigaivinimui beveik nebeliko ir daugeliui jį pakeitė atsivežtas alkoholis. Jų laimei budintys mokytojai ir keli tėvai dar nebuvo užsukę nuo to laiko kai visus įleido. Per gerą nuomonę jie buvo susidarę apie čia šėlstančius paauglius.
- Aš pavargau,- išrėkė Savana Erikui į ausį. Muzika viską užgožė, tad riksmas nepakenkė jo ausims. Didžėjus kaip tik įjungė lėtą dainą - dar vieną iš keletos jau grojusių.
- Paskutinis šokis,- maldaujamai jis pažvelgė į ją,- ir tada galėsiu tave, ir kitus, parvežti namo.
- Gerai,- šypsodamasi ji sutiko Erikui apglėbus ją per liemenį.
Daina buvo labai graži ir nejučiom jie prigludo vienas šalia kito dar arčiau. Aplinkui juos sukosi dar daugiau porų, bet Savanos akyse jos tarsi išnyko. Matė Eriko akyse, kad dabar tai nutiks - jos pirmas bučinys, ir pasilenkė dar arčiau. Bet tada jos akyse sušmėžavo Alano veidas. Jis ėjo iš salės. Visa romantika iš kart pasibaigė ir Savana atsitraukė nuo Eriko.
- Kas..?- paklausė jis sutrikęs. Savana nutildė jį ranka.
- Alanas. Jis tau šokant su Miranda… Na, jis lyg ir įžeidė jus - mus visus.- ji dar kartą žvilgtelėjo Erikui per petį, ir žinoma Alano nebesimatė,- man jis nepatinka.
- Man jis irgi nė kiek nepatiko nuo pat pradžių, bet tai buvo Mirandos noras.
- Žinau. Ar galime išeiti laukan?- Erikas linktelėjo ir paėmė Savanos ranką. Tai buvo mielas judesys, bet ji nejuto jokio šiurpuliuko, kaip prieš tai, jiems šokant.
Grynas oras lyg ir prablaivė ją, prašviesino akis. Kesė, Nikas ir Miranda vis dar buvo viduje, šoko pagal vėl pasikeitusią muziką. Dabar grojo Fall Out Boys - Dance dance. Savana ir Erikas susikibę patraukė į mokyklos parkelį, prie suoliukų. Jiems atsisėdus Erikas nepaleido jos rankos. Žvelgdamas į ją tyliai paklausė:
- Ką Alanas sakė?
Savana nespėjo atsakyti, nes už medžių, esančių netoli suoliukų, kažkas sujudėjo. Jie abu pašoko ir apsižvalgė, įsiklausė. Savana suvirpėjo nuo vėjelio. Prieš tai jo nepastebėjo.
- Kas čia?- šuktelėjo Erikas, bet niekas neatsakė.- Kas ten yra?- vėl pakartojo. Pasigirdo trenksmas ir šakų traškėjimas. Erikas paleido Savanos ranką ir jiedu pasileido prie medžių. Juos beveik pasiekus, išgirdo kažkieno bėgimą.
- Lik čia,- liepė Erikas ir nuėjo likusį atstumą tarp jų ir tenai augančių ąžuolų. Po kelių akimirkų ji išgirdo jį pasakant dar du žodžius, kurie ją išgąsdino labiau nei triukšmas šalia medžių:

- Gerasis Dieve.

Po kokių šimto Eriko ir Savanos, Kesės ir Nikolo ar Mirandos ir Alano pozų, Amanda Harli - Kesės mama - šiek tiek aprimo. Dar porą kartų nusifotografavo visi kartu, paskui atskirai merginos ir vaikinai. Mirandai paskelbus, kad jei jie tuoj pat nesuskubs tikrai pavėluos į šokius, Kesės mama susiraukė, bet paliko juos ramybėj.
Mokyklos aikštelė buvo pilna, tad jie dar sugaišo keletą minučių prieš susirandant vietą. Automobilis buvo Eriko ir tai nebuvo staigmena. Visi žinojo, kad Rebeliai nestokoja pinigų ir mielai viskuo apipila savo jaunėlį sūnų. Priekyje sėdėjo jis ir Savana, o gale spraudėsi likusieji bendrakeleiviai. Alanas kaip ir Kesės namuose atrodė baisiai pasimetęs ir visiškai be jokio jaudulio artėjant šokiams. Kad ir kaip Miranda stengėsi, jai niekaip nepavyko jo pralinksminti. Vėliau ji pasakė Savanai, kad galbūt jis iš tiesų toks, koks Sara sakė jį esantį. Juk niekas negalėjo atsispirti jos žavesiui, o jis atrodo jos nė nepastebėjo.
- Man kažko atrodo, kad šie šokiai bus nuobodžiausiais dalykas. Gyvenime,- priėjusi prie Kesės ir Savanos, stovinčių prie gėrimų stalo, tarė Miranda.
- Kodėl?- nustebo Savana,- juk tu taip džiaugeisi Alanu.
- Jis arba vaidina arba tikrai nemoka šokt. Kaip tokiam gražuoliukui tai minusas,- ji giliai atsiduso ir įsipylė gėrimo,- o kaip jums sekasi?
- Džiaugiuosi, kad pagaliau Erikas mane paleido,- šyptelėjo Savana. Tik dabar Miranda aiškiai pamatė, kad ji buvo gerokai įraudusi,- bent kol kas.
- Tau jis iš tiesų pradeda patikt, ar ne?
Savana gūžtelėjo.
- Nežinau. Niekada nemaniau, kad jis toks… Linksmas,- jos akys sužibo. Netrukus šalia jų prisitatė ir pats Erikas vėl kviesdamas Savana šokti. Ji mielai sutiko ir nuėjo su juo į šokių aikštelę. Atsisukusi į drauges pamatė, kad ir Nikolas priėjo prie Kesės, o Miranda liko viena. Jai suspaudė širdį.
- Erikai,- tarė ji. Jam atsisukus pasilenkė prie jo,- gal pakviesk Miranda šokti? Aš visai nusivarius, reikia biški atsipūst.
- Tikrai, ar tu tik nori manimi atsikratyt?- jis įdėmiai pažvelgė į ją. Savana nusišypsojo.
- Kad ir kaip bebūtų keista, man tai patinka, tad tikrai neišsisukinėčiau.
Atrodo jis buvo patenkintas atsakymu. Jie grįžo prie staliuko ir Erikas, kaip tikras džentelmenas, nusilenkė Mirandai ir ištiesė ranką. Savanai tai labai patiko, ir žinoma jis tai matė. Ji nujautė, jog tai galbūt vienintelė priežastis dėl ko jis iškart sutiko. Bet tai nebuvo svarbu. Kuo toliau tuo labiau jai patiko jo žalios akys ir auksinės bangos taip žaviai atsispindinčios salės apšvietime. Galbūt ji jo ir nesapnuos naktimis, kaip būna filmuose, ir nesvajos apie jo prisilietimus, bet dar niekada gyvenime nejautė jokiam vaikinui to, ką dabar jautė žvelgdama į Eriką. Savanos mintys išsisklaidė pastebėjus naujoką Alaną stovintį kampe, tokį pat vienišą, kaip kad Mirada buvo. Jai dingtelėjo, kodėl jis nekvietė Mirandos šokti, jei ir pats liūdi atsirėmęs į sieną? Ji vėl atsisuko į šokančius ir nužvelgė Eriką linkmai sukantį Mirandą ratu, Kesę kikenančią Niko glebį ir apsisprendė. Įsitikinusi, kad Alanas niekur nežada eiti, patraukė prie jo.

Kesė, Miranda ir Savana - draugės iki mirties. Nuo pat darželio laikų jos visur ir visada kartu. Būnant pradinėje jos kartu ruošdavo pamokas, o dabar eina į diskoteką. Visuomet susirinkdavo kurios nors namuose ir ruošdavosi vos grįžusios iš mokyklos. Šį penktadienį tai buvo Kesės namai.
- Taigi mes visos turim vaikinus vakarui?- džiaugsmingai pasakė Kesė šukuodama Mirandos ugninius plaukus. Miranda buvo ta kuri užvesdavo šią trijulę. Ji sugalvodavo valgyti ledus per pūgą, ar suplanuodavo žygį siaučiant audrai. Bet kad ir kas nutiktų, kaip be pakryptų jos suplanuoti įvykiai būdavo be galo linksma. Ji taip pat buvo ir ta, kuri pritraukdavo daugiausia vaikinų dėmesio. Mirandos veido bruožai buvo be galo proporcingi. Didelės žalios akys visada spindėdavo ir suteikdavo jai nenusakomo žavesio. Jos plaukai raudoni lyg kraujas buvo dailiai, tiesiai nukirpti, o kirpčiukai krito ant kaktos. Kai ji susinervindavo arba susijaudindavo, juos nupusdavo ir šie pasišiaušdavo. Ji buvo blyškiausia iš jų trijų, ir jai niekaip nepavykdavo pakankamai įdegti, kad nors kiek pasivytų drauges.
- Aš taip džiaugiuosi. Tai pirmas kartas kai visos turim porą. Nebepavydėsim Kesei jos Nikolo.
- Jūs man pavydėjot Niko?- nusijuokė Kesė. Jos vaikinas metais jaunesnis, Nikolas Idalas, garsiausias mokyklos šachmatininkas. Tai jam nedavė jokio pliuso Kesės atžvilgiu, bet juos siejo labai stiprus ryšys. Jie buvo gal šimtus kartų susipykę, bet visada grįždavo vienas pas kitą. Nikolas nebuvo išvaizdus: pilkšvi plaukai, ilgai nekirpti, lindo į akis, nešiojo akinius, kurie slėpė skaisčiai mėlynas akis, ir nuolatos dėvėjo languotus marškinius. Jis bent devintoje klasėje nusprendė jų nebesikišti į džinsus.
- Dar klausia,- tarė Savana,- galbūt mes pavydėjom ne tiek Nikolo kiek apskritai vaikino su kuriuo būtų galima kur nors nueiti.
- Bet juk tau nuolatos siūlydavosi Erikas,- paprieštaravo ji. Savana pavartė akis.
- O aš eisiu su tariamu “gėju”,- įsiterpė Miranda,- negi pamiršot?
Tai sukėlė visų trijų merginų juoką. Netrukus į duris pasibeldė Kesės mama, ponia Harli.
- Kaip jūs linksmai nusiteikusios,- šypsodamasi tarė ji,- ir tokios gražios! Atsinešiu fotoaparatą,- jai išskubėjus iš kambario, merginos atsistojo prieš veidrodį ir nužvelgė viena kitą.
Savanos tamsūs plaukai buvo sukelti į viršugalvį, neryškus makiažas paryškino jos akių rudumą. Suknelė kurią ji vilkėjo buvo iš rausvo šilko, ir jis labai paryškino jos vasaros įdegį, taip pat ir iškilias kūno formas, kuriomis ji nė kiek nesiskundė. Prie suknutės buvo priderinusi bekulnius batelius, kad būtų lengviau šokti. Kesės neseniai sutvarkyti Mirandos plaukai krito stambiomis garbanomis ant pečių. Geltona suknelė, kurią ji vilkėjo buvo surišta žemiau krutinės, ir nuo ten platėjo iki kelių. Batelius ji avėjo taip pat geltonus, aukštakulnius. Ji sakė, kad naujokas, pasirodo jis vardu Alanas Kruzas, buvo gerokai aukštesnis už ją, tad aukštakulnius dėvėti galėjo drąsiai. Na, o Kesė kaip visad atrodė dailiausiai, nors buvo apsirengusi paprasčiausiai. Savo baltus plaukus buvo paskleidusi nugara, mėlyna juostele, derinčia prie suknios, aprišo juos lyg lankeliu. Pati suknelė buvo vos žemiau kelių, smėlio laikrodžio formos. Tai neįtikėtinai išryškino jos figūrą ir pailgino kojas kurias apavė šviesiai mėlynomis basutėmis.
Visos trys nusišypsojo savo atvaizdams veidrodyje ir pasisuko išeiti. Kesės mama ką tik šūktelėjo joms nusileisti, papozuoti prieš išeinant. Joms lipant laiptais iš antro aukšto, kuriame buvo Kesės kambarys, suskambo durų skambutis.
- O štai ir vaikinai!- linksma šūktelėjo ponia Harli.- Galėsiu jus nufotografuoti su savo poromis.
Iš pirmo Savana su Miranda kikeno iš Kesės, nes jai teks su vaikinu fotografuotis, bet išgirdus jos mamai sakant “su savo poromis” kikenimas išgaravo. Ypač nutilo Savana.
- Erikas?- sušnibždėjo ji Mirandai. Ši linktelėjo ir nusijuokė iš Savanos išraiškos.
- Alanai,- Miranda išlindo iš už kampo, kuriame jos trys nusileidusios slėpėsi,- iš tiesų nebuvau visiškai įsitikinusi, kad atvyksi,- taip pat išlindusios Kesė ir Savana pamatė kaip ši apkabino naujoką. Jis tikrai jautėsi nejaukiai. Apdairiai žvalgėsi po kambarį. Alano tamsūs plaukai atrodė taip pat, kaip ir Savana jį prisiminė mokykloj. Ji tik linktelėjo jam mandagiai ir patraukė prie Eriko. Juto kaip Alanas ją nusekė žvilgsniu, bet neatsisuko.
- Tu kaip visada atrodai nuos-ta-biai,- Erikas šelmiškai šyptelėjo paimdamas Savanos ranką ir vesdamas prie Kesės mamos.
- Aha, labas ir tau,- Savana sumurmėjo tempiama. Ji mielai būtų ištraukusi ranką ar iš vis - nėjusi į šokius, bet nebebuvo kur traukis. Eriko šilta ranka spustelėjo josios jiems atsistojus priešais Kesės mamą. Pozuoti buvo visai linksma ir Savana šiek tiek atsipalaidavo.
-… tai įprasta. Tikrai,- ji išgirdo Miranda sakant kažkam. Iškart suprato, jog tai buvo skirta Alanui. Bet nespėjo labiau susimastyt apie ką jį tikina. Teko priglusti prie Eriko ir vėl pozuoti.

Muzikos klasė buvo ketvirtame, paskutiniame mokyklos aukšte. Čia dar buvo chemijos ir matematikos kabinetai, tad dažnai kildavo barniai tarp mokytojų, dėl triukšmo vykstančio muzikos klasėje. Daugiau nei puse pamokos mokiniai triukšmaudavo, o mokytojas bandydavo juos perrėkti. Jei pavykdavo klasę nuraminti visi užtraukdavo dainą kuri skambėdavo visame aukšte. Žinoma, tai linksmindavo chemijos testą rašančius vaikus, bet tikrai ne mokytojus. O pats keisčiausias buvo muzikos mokytojas Bertas Džeremajus. Jo pageltusiame veide įspaustos dvi, lyg žibuoklės akys žvelgdavo į mokinius atlaidžiai, net jei jie įmesdavo bombelę “smirduką” į jo šiukšlių dėžę.
Šiandiena klasėjė buvo neįtikėtinai ramu. Kartą net ponia Mersedes - matematikos mokytoja buvo užsukusi pažiūrėti ar viskas gerai. Kai kurie mokiniai spėjo, jog ji manė, kad jie greičiausiai bus nudobę poną Bertą. Mokytojos pačios nusivylimui ji klydo. Bertas Džeremajus ramiai sedėjo savo mokytojo poste ir pildė lankomumą. Vos keli vaikai šnabždėjosi ir jis buvo tuo neapsakomai patenkintas. Jis manė, jog jo taktika “Ignoruoju” pagaliau davė vaisių. Bet tai buvo netiesa. Kai kas kitas, svarbiau nei natos buvo patraukęs vaikų dėmesį.
Į klasę įbėgusios Miranda ir Savana akimirkai sustingo.
- Laba diena pone…- jų lūpose sustingo atsiprašymas. Klasėje niekas netriukšmavo. Nieko nedarė. Tylu.
- Ak taip! - mokytojas sumurmėjo panosėje,- Barlei ir Grant, tiesa? Hm hm… - toliau mykė sau kažką žymėdamasis lape. Joms vis dar laukiant, jis pasiuntė jas į vieta.
- Ar?..- paklausė Savana.
- Taip,- susižavėjusi atsakė Miranda.
Juodvi stovėjo priešais visą klasę todėl turėjo kuo puikiausią jos vaizdą. Klasiokai netriukšmavo, nes visas jų dėmesys buvo sutelktas į vaikiną sėdintį klasės gale. Savana jį įšvydusi žioptelėjo, ir Miranda jai niuktelėjo už tai.
- Sėskim į vietą,- tarė ji tempdama draugę į suolą. Savana atsitokėjo vos draugei ją palietus.
- Kas jis?
- Naujokas,- atsakė Sara Feri, mergina sėdinti priešais. Ji žinoma pastebėjo jų susižavėjimą ir norėjo pagelbėti,- girdėjau, kad jis žinot… žydriukas, tad patariu neprasidėt.
- Negi taip sakytum jei jis tau nepatiktų?- smalsiai nužiūrėjo ją Miranda. Sara buvo širdelės formos veidu, auksiniais plaukais smulkiomis garbanomis. Kirpimas buvo toks, kad dešinįjį petį plaukai siekė, o kairiojo - ne. Jos veido bruožai keisti, bet patrauklūs - akys didelės, nosis taip pat, nukrypus nuo standartų, bet tai netrukdė. Galbūt kaip tik suteikė žavumo.
- Aš tik perspėjau. Nenorėčiau, kad kuriai nors iš jūsų sudaužytų širdį.
- Mm-hm,- numykė Miranda vis dar ją tyrinėdama, o Savana buvo užsiėmusi kai kuo kitu. Ji stebėjo vaikiną nesmagiai susigūžusį paskutiniame suole. Visi kiti klasėje į jį spoksojo, ir jai truputį jo pagailo. Bet kad ir kaip stengėsi negalėjo atitraukt nuo jo akių.
Vaikinas atrodė lyg super modelis. Jo oda, ir plaukai tamsūs. Šie, šiek tiek išsidraikę, bet buvo idealiai suformuoti. Veidas malonių bruožų, akys nuleistos, tad ji nematė jų spalvos. Nosis tiesi, lūpos putlios, paraudusios. Staiga jis atsisuko į ją. Tuo pačiu visų akys nusekė jo žvilgsniu ir susidūrė su Savanos Barlei nuostaba.
- Kas jis?- ji greitai atsisuko Mirandą. Iš galvos jau buvo išėję, kad prieš penkias minutes to paties klausė.
- Hm, Saros teigimu gėjus,- Miranda neišlaikė prunkštelėjimo. Atrodo jos nenustebino toks Savanos užmarštumas.
- Aš sakau tiesą!- vėl įsiterpė pati Sara,- jei manimi netikit jūsų bėdos.
- O iš kur, tu, taip viską žinai?- Savana primerkusi akis pažvelgė į ją.
Akimirką auksiaplaukė tylėjo, apsižvalgė:
- Mano pusseserė mokėsi su juo vienoje mokykloje. Sakė, kad jis niekada neturėjo panelės. Apskritai su niekuo nesišnekėdavo, tad buvo aišku, kad jis ne tos pakraipos. Argi, tau, nebūtų gėda būti naujoku ir dar žydriuku,- ji nusipurtė,- žinoma jis jautėsi nejaukiai tenai, ir manau numano kas jo laukia čia.
- Negi jau visiems išpliurpei tai ką ir mums?- ilgokai tylėjusi paklausė Miranda. Jos raudoni kirpčiukai suvirpėjo.
- Ne.
- Meluoji.
- Na gerai!- pasidavė ji,- kas jums darbo? Juk vis vien jis su nei viena iš jūsų nebus. Plius, girdėjau, kad Savana eisi į šokius su pačiu Rebeliu? Maniau jo nekenti.
Akimirka tiek Savana tiek Miranda buvo šokiruotos. Pirma prabilo Miranda:
- Tu eisi su Eriku, pačiu Eriku į šokius ir aš nežinojau?!
- Aš žadėjau tau pasakyti, bet pati nukreipei temą.
- Tai reiškiasi eisi?
- Taip išeina,- Savana lyg negalvodama pažvelgė į klasės galą. Paskui vėl atsisuko į nustebusią Mirandą.
- O. Na, hm. Manau čia Kesė prikišo nagučius?- Savanai nelinksmai nusijuokus ji pritariamai linktelėjo,- Uf, tada naujokas lieka man.
- Juk sakiau…- pradėjo Sara, bet Miranda ją nutraukė rankos mostelėjimu.
- Gėjus? Tai neturėtų trugdyti šokti,- mirktelėjusi Savanai ji atsistojo, pasiemė savo žalsvą kuprinę su inkariuku - pakabuku. Vos jai tai padarius suskambo skambutis ir mokiniai sugužėjo prie durų.
Savana apsižvalgė ieškodama Mirandos, bet jos niekur nesimatė. Galiausiai Sara kumštelėjo jai rodydama į klasės galą. Miranda kalbėjosi su naujoku. Koketiškai krestelėjusi savo raudonus plaukus ji atsisuko į Savaną ir mirktelėjo akį.